Na paradoksas

Paradoksas man yra tai, kad taip ilgai kentėjus nuo lietaus ir galų gale sulaukus saulės man norisi parašyti apie lietų.
Yra toks K. Leliušo filmas "Vyras ir moteris" (kokia graži Anuk Emė (ir vardas koks gražus....))
Gražus ir filmas. Tai rodos tame filme yra scena, kai moteris sėdi mašinoje ir verkia, o kad matytų kelią ... įjungia valytuvus. Nežinau kodėl, bet ta scena, nors ir tik papasakota man kažkokia esminė. Na nežinau, kodėl.



Ir dar, prieš kelias dienas mano mergaitei buvo baigiamoji plaukimo pamoka. Žiūrėjau ją ir aš. Žinot, stovi tie vaikučiai tokie šlapi, su kepuraitėmis, vienodi tarsi ir tokie skirtingi: berniukai ir mergaitės. Ir staiga aš suvokiu, koks genialus Dievo išradimas - sukurti vyrą ir moterį. Du žmones, du vienodo pavadinimo ir tokius skirtingus. Dangus ir žemė, juoda ir balta, vyras ir moteris - tobula.