2008 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Trumpa (ilga) istorija apie siuntinį

Prieš kelias dienas man teko važiuoti troleibusu nuo vieno žiedo iki kito. Kelias ilgas, regis, tik laiko gaišinimas ir nieko smagaus. Tačiau man patiko, patiko tai, kad galėjau beveik valandą skirti savo mintims ir praplaukiantiems nelabai šviesaus miesto vaizdams, kurie tąkart pasirodė ramūs, nes padėjo atitolti nuo darbų. Tai buvo "operinis" troleibusas, jausmas jame apima kiek keistokas, nes tarp šurmulio ir visai neromantiškų stotelių pavadinimų vis prasimuša pažįstamos operos garsai (tarsi visai ne vietoj ir ne laiku, lyg iš paralelinio pasaulio). Sėdėjau priglaudus galvą prie stiklo ir svarsčiau, kodėl žmonės renkasi pirkti mūsų Paukščių piene, laukti kelias dienas siuntinio, rūpintis, ar jis atvyks ir ar laiku, kokios ten prekės..., juk tai, rodos, taip keblu ir nepatogu.
Prisiminiau vaikystę. Nežinau, ar kiti mano draugai gaudavo siuntinių, bet mes gaudavome juos du kartus per metus iš Uzbekijos. Man - nesuvokiamas gabaliukas žemėlapyje, mamai - draugų namai. Iš pradžių sulaukdavome pranešimo, kad atėjo siuntinys, mmmm, koks saldus jausmas: kažkur pašte yra visa dėžė mums, ne kieto kartono, o sukalta, tikra dėžė, kurią mama atidarydavo replėmis, atsuktuvais ir kitais namų ūkio rakandais. Dėžėje, gerai pagalvojus, nebuvo nieko tokio, kas galėtų nudžiugini mus - vaikus, nes siųsdavo mums graikinius riešutus (aš jų nemėgau), razinas (baltas, jų irgi nemėgau, nes man reikėjo jas valgyti, mat man nuolat skaudėdavo "pilvą" (kuriame, anot mano vaizduotės, gyveno du žmogeliukai ir kai jie pešdavosi, man skaudėdavo, bet būtent jie tikrai nenustodavo pyktis gavę kažkokių razinų), ir vis tik jos atrodė labai gražiai. Dar ten buvo džiovintų vaisių (irgi ne vaikų svajonė...) ir labai retai koks nors keistas rūbas, tarkim raudona suknelė su žaliom braškėm (beveik prieš 30 metų ...). Bet nepaisant viso to, siuntinys sukeldavo šventinę euforiją, visi rinkdavomės į virtuvę jo atidaryti, dėžę ilgai saugojom, ją kažkaip netgi pritaikydavom (balkone makulatūrai, pvz. :-)). Rudą masę, kuria plombuodavo siuntinį su antspaudu, (kaip, galbūt, žymėdavo laiškus herbu ant žiedo tik karaliai!), irgi vertinom, kaip kokią monetą.
Stotis.
Tokia ilga istorija, pavadinta "trumpa", apie tai, kad, galbūt, dalis tokio jausmo kaip man, kyla gavus siuntinį ir/net dabar, tiek tėvams, tiek vaikams: netikėtumas, nuojauta, virpuliukas.
Kaip tikras laiškas į pašto dėžę su voku, taip tikra dėžė su dovanomis namo...

2008 m. spalio 28 d., antradienis

Diabolo

"Diabolo" - senovinis žongliravimo žaidimas, kilęs iš kinietiško "jo-jo" ir nepakitęs nuo 12 amžiaus. Va. Viską smulkiai apie jį galite paskaityti wikipedijoje.

Man labai smagu, kad šis žaislas taip išpopuliarėjo. Vaikai sakė, daugelis nešasi "diabolo" į mokyklą, o mūsų kieme jau vyksta varžybos. Gerai - nors kiek aktyvumo prie kompo užsisėdėjusiems berniukams.

Bandžiau ir aš pažongliruoti, nieko man, aišku, nesigavo, bet štai mano draugės devynmetis sūnus perprato sistemą per pusdienį, ir dabar jau mokosi triukų.

Nuo ko pradėti, galima pažiūrėti čia
o čia jau dirba profesionalai

2008 m. spalio 21 d., antradienis

Mus pastebėjo

Ačiū visiems, kurie rado laiko parašyti mums. Kiekvienas šiltas žodis pakėlė mums nuotaiką, įkvėpė ir palaikė. Mes ką tik atsidarėm - "pagimdėm kūdikį" išnešiotą 12 mėnesių (kaip drambliuką), todėl labai gera, kai pamatote jo akis, o ne atlėpusias ausis :-)

Ačiū Jurgai iš "Lengvų daiktų" už taiklią "recenziją", ir ypatingai artimą požiūrį į nebanalius banalius dalykus.

2008 m. spalio 20 d., pirmadienis

Pradžia

Na štai - mes startavome. Tiesą sakant, ne šiandien, o jau prieš daugiau nei pora savaičių. Neįtikėtina, bet tai vyksta.

"Paukščių pienas" - tai internetinė vaikiškų dalykėlių parduotuvė, pilna nuostabiausių žaislų ir žaidimų, mielų smulkmenų, skirtų papuošti vaikų kambarį ar šiaip praskaidrinti apniukusią dieną. "Paukščių pienas" - tai dovanos vaikams. Tai dar labai naujas, dar visiškai "žalias" mūsų projektas, bet mums jis labai patinka:)

O mes - kelios mamos, auginančios (suskaičiavus visus kartu) nemažą būrį vaikų. Mums per trisdešimt, ir, kaip daugeliui tokio amžiaus žmonių, mums taip pat kartais neduoda ramybės klausimas, ką mes veikiame ir ko norime, gyvendamos po saule. Todėl vieną kartą (na ir kas, kad taip prasideda kone visos pasakos) mes sugalvojome, kad norime turėti žaislų krautuvėlę.

Kodėl žaislų ir kodėl krautuvėlę?
Žaislų, nes ilgainiui vis sunkiau rasti, ką norėtųsi nupirkti savo vaikams. Todėl, kad, pavargusios nuo gausos, pasigedome kokybiškų, ne vienadienių, naujoviškų ir originalių daiktų. Ir dar todėl, kad tik žaislai būna tokie naiviai gražūs ir tyri, kad šalia jų tiesiog išgaruoja visos blogos emocijos. Tai daiktai, kurie suaugusius nukelia į vaikystę.
Krautuvėlę, nes ji padeda susitikti žmones būtent tuomet, kai jiems geriausia - kai jie galvoja apie vaikus. Mes norėjome pasidalinti tuo, ką radome, su panašiai kaip mes galvojančiais žmonėmis, kurie vaikui ieško asmeninės, išskirtinės, kokybiškos ir įdomios dovanos.
Labai greitai supratome, kad dovana vaikui - tai nebūtinai žaislas.
Taip mūsų žaislų krautuvėlė virto dovanų parduotuve. Pavadinome ją „Paukščių Pienas“, ...taip, būtent todėl.

Mūsų idėja - dovana vaikui, išrinkta su meile, skirta tik jam. Nes dovana - tai mintis apie žmogų, tai laikas, skirtas jam, tai dėmesys ir įsijautimas, tai meilės kalba. Mes norime, kad vaikas jaustųsi mylimas, saugus ir tikėtų, kad pasaulis yra gražus (nes jis toks ir yra!).
Dovana - nebūtinai didelis ir populiarus daiktas, bet būtinai kokybiškas, skoningas, sukurtas, o ne „štampuotas“, mielas akiai ir širdžiai tiek vaikui, tiek dovanojančiajam. Mes norime, kad dovana gyventų ne vieną dieną ir kad vaikas spėtų ją „išaugti“. Galbūt kažką iš „Paukščių Pieno“ dovanų jis išsaugos ilgai ilgai ir suaugęs galės pasakyti: „Tai mano mylimiausias vaikystės žaislas“. Mes norime vėl išmokti vertinti ir branginti mažus dalykus, norime, kad to mokytųsi mūsų vaikai, kad jie pastebėtų, suklustų, nustebtų, susižavėtų, nusišypsotų pamatę net mažą magnetą ant šaldytuvo ar pienę-ledinuką dėlionėje.