Detektyvas (ekologiškas (gal))

Pyragėlis buvo.
Jį rado riteriai. Kaip tik pro šalį iš žygio čia ėjo.
Niekas nematė, kas buvo, bet jie buvo nukauti (gulintys t.y.)
Juos rado pilkasis šuo. Apuostė.
Kvepėjo skaniai, bet įtartinai. Pilkasis šuo pasikvietė Annie (tai kitas šuo). Jo blizganti nosis niekada nepavesdavo.
Tačiau jis (o gal ji, jei jau Annie) irgi nesuprato, kodėl jie guli (riteriai t.y.), nes kvapas buvo skanus ir jokių užuominų į gyvenimo prarasties kvapus jis neužuodė. Todėl atskrido angelas sargas (visų riterių).
Jis įdėmiai apžiūrėjo jų drąsią širdį (riterišką iš esmės), bet ji buvo gyva ir kilni...
Tada buvo nuspręsta kviesti tiesiog greitąją (juk malūnsparnis taip įprasta kebliose situacijose!).
Pasirodo, riteriai tiesiog persivalgė! O kas galėtų atsispirti saldžiai pagundai? Mes jiems atleiskime. Tačiau nuo šiol jie valgys daugiau daržovių. (Jie taip sakė patys)
...

Prisiminimai

Gal kad saulė, gal kad savaitės pabaiga, mano galvoje lėtai sukasi viena teisinga, dvi klaidingos, tris beprasmiškos, keturios filosofinės, penkios kvailos, šešios naivios, septynios negatyvios, aštuonios pozityvios mintys ir devyni prisiminimai...

Aš myliu daiktus, gražius, visų pirma, ko gero. O kokie tie gražūs?... Visokie.

Va myliu meškutį pliušinį nerangų. Pamenu, nėščia būdama, ėjau kartą Savanorių prospektu, o pro langą seno medinio namo tokio, langais aprasojusiais, žiūri į mane mėlynas pliušinis meškutis, lygiai toks, kokį dabar rudą ant stalo pasisodinusi turiu. Skudurynas ten buvo, ir ant senų siūlų kamuolių jis sėdėjo, matyt, kaip tas Kūlverstukas, pirkėjus "viliojo". Aš aišku apsiverkiau (nu nėščiom taip jau būna :-)) ir nupirkau jį už kelis litus.

Tėvas mano šachmatais žaidė. Niekaip iki šiol šio žaidimo neišmokau, bet vieną aiškiai žinojau jau tada - rimtas žaidimas, iš tų, kur tikrai gali tiesiog būti ant stalo ir jau rimta. Gerbiau.

Kaleidoskopas. Pamenu va stovėjome su draugėmis eilėje, nes žaislų parduotuvėje tualetinį popierių pardavinėjo. Mes labai suagusios ta prasme buvome - reikia. Sulaukėme savo eilės, iš vienos draugės skolintų pinigų visos po didelę pakuotę nusipirkome (rašau ir pati netikiu, jetau, taigi mums po kokius 8-9 metus tebuvo...), o ant lentynos - kaleidoskopai - pažiūri, gražu taip ir lengva lengva...

Dar va pamenu tėvas magnetofono "galvutes" valydavo. Ką jis ten valydavo - nežinau, ir dabar va galvoju, kad jam tas užsiėmimas nu nė kiek nepatiko, bet aš va sėdžiu, pro langą žiūri ir taip gera man tai prisiminti. Keista.

Moralas (sau). Tai va dabar, kai sėdžiu aš prie savo "laptopo" ir rodos tik sėdžiu, o tuo pat metu, iš perspektyvos žvelgiant, sėdžiu prie senovinio tokio modeliuko, muzikytė groja iš tokio senovinio magelio, virduliukas dar koks senovinis "buvo", mmm kaip saldu.

Nežinau, kaip pabaigti. Tai tiesiog. Aš tiesiog supratau, kad man vintažas ir ypač mano asmeninis patinka labai.

O čia bus mano prisiminimų taupyklė. Ten, beje, "Internationale spielwarenmesse" yra parašyta - o juk aš ten buvau!!!

Naujutėlaitis peilis

Naujutėlaitis peilis (labai gerai pavadinti įrašą, kurio, deja, nepavadinsi esė..., užvadinti tiesiog pirmais tojo įrašo žodžiais) savo sidabrišku paviršiumi džiugino akį. Juodai balti dryžiai konkuravo dėl atspindžio jame su ryto saulės spindėjimu. Ilgas kotas neatsibudusią rankos odą pavertė elegantiško judesio dalimi. Smailus galas slydo per sviestą kaip peilis (per sviestą). Visas pasaulis - maža virtuvė pasitempė, išsitiesė, pabudo. Nors ir geltonas, bet kvadratinis sūrio gabalėlis, papuoštas nelygiais kraštais atsigulė ant delno formos riekės, kurią ką tik sutepė sviestu naujutėlaitis peilis, sidabrišku paviršiumi.
Taip radosi mano kuklūs pietūs į darbą.
P.S. Ju, aš šiandien dar ir kasą susipyniau!

Lėlių namas arba kodėl mūsų PP tokie žaislai

Kai buvau maža labai mėgdavau žaisti viena. (Ilgai svarsčiau ar leistis į prisiminimus smėlio dėžėj, bet kartais taip darysiu, nes iš ten ateina tai, kuo esu dabar, ką veikiu, kokį straipsnį skaitau). Mama sako, kad tai darydavau valandų valandas, ji net pamiršdavo, kad esu namie. Va iš kur ateina tas jausmas, kad gera būti vienai ir kad sunku tarp daugelio žmonių (o to taip dabar man reikėtų - mokėjimo lengvai būti tarp žmonių...).
Aš turėjau pasidariusi savo lėlių namą, kaip beveik kiekviena mergaitė, gimusį daugiau nei prieš trisdešimt metų, ir neturėjusi tarkim tokio, ar negavusi gimtadienio proga šitokio. Mano lėlių namas buvo iš dviejų, tuo metu deficitinių "Pasakos" sausainių dėžučių - tai buvo sienos. "Sienose" išpjoviau "langus", su "knopke" prisegiau užuolaidas - mažas medžiagų skiautes. Kenčiau, kad jos skirtingos, dabar gi galvoju, kaip originalu buvo. Lovos buvo iš šešių teturėtų alia lego kaladėlių. Degtukų dėžutės, kaštonai - baldai. Buvo ir staltiesė, ir popieriniai (bet ne vienkartiniai :-)) indai - tiesiog iškirptas spalvotas popierius. O kad man tada kas tokius indus... Na nors ir pavėluotai "turiu" dabar :-). Lėlės? ...Viena lėlytė buvo matrioška. Ji pasidaugindavo - ir tai puiku. Kita - suvenyras iš tošės su tautiniais rūbais iš Latvijos. Bet su lėlytėmis buvo sunku. Močiutės numegztos neatrodė tikros, norėjosi formos, išraiškų. Dabar suprantu, kad močiutės darytos buvo teisingos - ir siūlai medvilniniai ir žaislas - "pasidaryk pats", bet nevežė. Lėlių namas buvo kasdienis žaidimas, lėlės gyveno, miegojo, atitraukdavo užuolaidas, išeidavo iš namų tap tap tap. Gaila, kad neprisimenu tų tekstų, bet puikiai prisimenu jausmą tarp pasitenkinimo ir liūdesio. Viskas baigdavosi, kai mama grįždavo iš darbo 5 valandą vakaro. Žaidimas baigdavosi. Ne ne, man niekas nedraudė žaisti, bet aš nebegalėjau, nes kai tikri dalykai įsibraudavo į gyvenimą žaisliniai tarsi subyrėdavo - pasimatydavo, kad jie netikri - žaisliniai, tai buvo žiauriai žiauriai liūdna. Todėl vėliau žaisdavau ir pati žaisliniame name - po stalu uždengtu paklode. Ir vėl tik iš ten atėjo pas mus šie būtini žaidimui daiktai - vaiko namai namuose - labai daug daugiau negu tiesiog popierinis ar medžiaginis daiktas: namas, palapinė. Garbės žodis žinau, kad brangu, bet jei man dabar kas leistų rinktis iš vaikystės - rinkčiausi juos. Mes - tėvai per dažnai jau perkame kaip suaugę... Kaip liūdna suvokti, kad kažkas praeina, baigiasi, tik įsivaizduojama, negyva.
Tokios va man gavosi liūdnos mintys - prisiminimai apie žaislus. Bet šviesu, kai vartau mūsų PP puslapius dabar - reiškia tada iš tikrųjų buvo šviesu, nes dabar gera. (Be to juk liūdesys nėra "blogas" jausmas, jis tik liūdnas :-)). Gera nuo to, ką turiu, ir net nuo to, ką prisimenu, ką jaučiu prisimindama, kokią pagarbą ir pasigėrėjimą tiems vaikiškiems jausmams, išgyvenimams, mintims.
Toks skaudus filmukas buvo (visad verkdavau ir dabar verkiu) apie mergaitę, kuri norėjo turėti šuniuką ir juo pasivertusią pirštinę. Pirštinė - šuo filmuko gale vėl virto pirštine, o mergaitė gavo dovanų šuniuką ir tai taip baisu - pirštinės gaila! Iki šiol personifikuoju daiktus, kalbuosi su jūreiviu ant kibirėlio, paglostau ryklį, man gaila, kad jie žaislai, t.y. žaisliniai - "netikri", nes jie tokie gražūs ir iš tikrųjų tikri, ir taip norisi, kad su jais niekam niekam nebūtų vieniša ar liūdna. Gal aš to ir palinkėsiu. :-)

Dviratis

Kadangi Jurga man aiškiai paaiškino, kad rašau tik savo draugams, tai jiems ir giriuosi, kad nusipirkau dviratį! (Nors šiaip niekad, matyt, nesuvoksiu, kad bendrauti galima negirdint balso ir nematant akių net su savo draugais...) Tokią žalios spalvos "gulbę". Na aš ant jo dar ne visai it laumė ant žirgo, bet...
Šiandien laikas veltui, ir ne todėl, kad nesėdžiu prie kompo, bet todėl, kad graužiu ir ėdu save, mat naršau internete. Ką ten randu? Galybę kūrybingų žmonių ir jų kūrybos vaisių, daugybę įvykių. Gyvenimas kunkuliuoja, nors vis tiek man atrodo, kad kažkur virtualiai, nes miestas net po mėnesio pertraukos kažkoks toks pats. Gal aš ko nematau, gal nemoku rasti tų plyšių, kur visas tas mano apskaitytas gyvenimas kunkuliuoja ir verda, gal. Ir dar, aš stebiuosi, kiek žmonės tam skiria laiko, kokias skirtingas savo gyvenimo prasmes mes vis tik matome...
O kaime žirnius sodina.
Va po vienu straipsniu buvo 138 komentarai ir autorius į didžiąją dalį iš jų atsakė!, o juk įrašai kasdien. Jooo.
Nuėjau, persirengiau - net pasipuošiau karoliais (taip kviečiu vasarą) ir einu pasivažinėti dviračiu - vis tiek šiandien mintys slogios, o jos - įkvėpimo žudikės, o be to įkvėpimo daug kas be gyvybės - kvėpavimo ir gaunasi, važiuosiu jo pasidairyti ir labai pasistengsiu nepaisyti, kad randu ne tokį, ne ten, ne taip, labai pasistengiu.
Labai dar pasistengsiu sau atleisti, kad nemoku gyventi greitai ir lengvai, kad pavydžiu to jausmo, kai jūra iki kelių net atliekant darbą ir pareigas, mat jis leidžia į daug ką nekreipti dėmesio ir būti daug greičiau. Tas su amžiumi, matyt, ir patirtimi atsiradęs kokybės matas yra stabdis. Žodžiu šiandien aš sau panaši į norinti bėgioti bet vis tik vėžlį, mokanti skristi, bet be įprasminimo negalintį to daryti pingviną (t.y. paukštį su sparnais ir su perimu ilgiausiai kiaušiniu), į seną žveją, kuris gal net ir išmintingu ir ramiu, bet vis tik pavydžiu žvilgsniu nulydi išplaukiančius ir laiminčius. Į vienišą vilką, kuris nebus toks vienišas jei kažkaip pabandys negalvoti apie save kaip apie vienišių.
Ir dar į seną poetą su krūvą rankraščių stalčiuje, kurių niekam neduoda skaityti, bet pyksta (t.y. niurna gerdamas trečią puodelį arbatos), kad kitus spausdina, nors jie ir rašo menkystes, kaip jam atrodo, o jo niekas neįvertina.
Na va kaip išsiliejau :-). Bet jūs tik pažiūrėkit, kokia saulė...

Trumpa (ilga) istorija apie siuntinį

Prieš kelias dienas man teko važiuoti troleibusu nuo vieno žiedo iki kito. Kelias ilgas, regis, tik laiko gaišinimas ir nieko smagaus. Tačiau man patiko, patiko tai, kad galėjau beveik valandą skirti savo mintims ir praplaukiantiems nelabai šviesaus miesto vaizdams, kurie tąkart pasirodė ramūs, nes padėjo atitolti nuo darbų. Tai buvo "operinis" troleibusas, jausmas jame apima kiek keistokas, nes tarp šurmulio ir visai neromantiškų stotelių pavadinimų vis prasimuša pažįstamos operos garsai (tarsi visai ne vietoj ir ne laiku, lyg iš paralelinio pasaulio). Sėdėjau priglaudus galvą prie stiklo ir svarsčiau, kodėl žmonės renkasi pirkti mūsų Paukščių piene, laukti kelias dienas siuntinio, rūpintis, ar jis atvyks ir ar laiku, kokios ten prekės..., juk tai, rodos, taip keblu ir nepatogu.
Prisiminiau vaikystę. Nežinau, ar kiti mano draugai gaudavo siuntinių, bet mes gaudavome juos du kartus per metus iš Uzbekijos. Man - nesuvokiamas gabaliukas žemėlapyje, mamai - draugų namai. Iš pradžių sulaukdavome pranešimo, kad atėjo siuntinys, mmmm, koks saldus jausmas: kažkur pašte yra visa dėžė mums, ne kieto kartono, o sukalta, tikra dėžė, kurią mama atidarydavo replėmis, atsuktuvais ir kitais namų ūkio rakandais. Dėžėje, gerai pagalvojus, nebuvo nieko tokio, kas galėtų nudžiugini mus - vaikus, nes siųsdavo mums graikinius riešutus (aš jų nemėgau), razinas (baltas, jų irgi nemėgau, nes man reikėjo jas valgyti, mat man nuolat skaudėdavo "pilvą" (kuriame, anot mano vaizduotės, gyveno du žmogeliukai ir kai jie pešdavosi, man skaudėdavo, bet būtent jie tikrai nenustodavo pyktis gavę kažkokių razinų), ir vis tik jos atrodė labai gražiai. Dar ten buvo džiovintų vaisių (irgi ne vaikų svajonė...) ir labai retai koks nors keistas rūbas, tarkim raudona suknelė su žaliom braškėm (beveik prieš 30 metų ...). Bet nepaisant viso to, siuntinys sukeldavo šventinę euforiją, visi rinkdavomės į virtuvę jo atidaryti, dėžę ilgai saugojom, ją kažkaip netgi pritaikydavom (balkone makulatūrai, pvz. :-)). Rudą masę, kuria plombuodavo siuntinį su antspaudu, (kaip, galbūt, žymėdavo laiškus herbu ant žiedo tik karaliai!), irgi vertinom, kaip kokią monetą.
Stotis.
Tokia ilga istorija, pavadinta "trumpa", apie tai, kad, galbūt, dalis tokio jausmo kaip man, kyla gavus siuntinį ir/net dabar, tiek tėvams, tiek vaikams: netikėtumas, nuojauta, virpuliukas.
Kaip tikras laiškas į pašto dėžę su voku, taip tikra dėžė su dovanomis namo...