Dviratis

Kadangi Jurga man aiškiai paaiškino, kad rašau tik savo draugams, tai jiems ir giriuosi, kad nusipirkau dviratį! (Nors šiaip niekad, matyt, nesuvoksiu, kad bendrauti galima negirdint balso ir nematant akių net su savo draugais...) Tokią žalios spalvos "gulbę". Na aš ant jo dar ne visai it laumė ant žirgo, bet...
Šiandien laikas veltui, ir ne todėl, kad nesėdžiu prie kompo, bet todėl, kad graužiu ir ėdu save, mat naršau internete. Ką ten randu? Galybę kūrybingų žmonių ir jų kūrybos vaisių, daugybę įvykių. Gyvenimas kunkuliuoja, nors vis tiek man atrodo, kad kažkur virtualiai, nes miestas net po mėnesio pertraukos kažkoks toks pats. Gal aš ko nematau, gal nemoku rasti tų plyšių, kur visas tas mano apskaitytas gyvenimas kunkuliuoja ir verda, gal. Ir dar, aš stebiuosi, kiek žmonės tam skiria laiko, kokias skirtingas savo gyvenimo prasmes mes vis tik matome...
O kaime žirnius sodina.
Va po vienu straipsniu buvo 138 komentarai ir autorius į didžiąją dalį iš jų atsakė!, o juk įrašai kasdien. Jooo.
Nuėjau, persirengiau - net pasipuošiau karoliais (taip kviečiu vasarą) ir einu pasivažinėti dviračiu - vis tiek šiandien mintys slogios, o jos - įkvėpimo žudikės, o be to įkvėpimo daug kas be gyvybės - kvėpavimo ir gaunasi, važiuosiu jo pasidairyti ir labai pasistengsiu nepaisyti, kad randu ne tokį, ne ten, ne taip, labai pasistengiu.
Labai dar pasistengsiu sau atleisti, kad nemoku gyventi greitai ir lengvai, kad pavydžiu to jausmo, kai jūra iki kelių net atliekant darbą ir pareigas, mat jis leidžia į daug ką nekreipti dėmesio ir būti daug greičiau. Tas su amžiumi, matyt, ir patirtimi atsiradęs kokybės matas yra stabdis. Žodžiu šiandien aš sau panaši į norinti bėgioti bet vis tik vėžlį, mokanti skristi, bet be įprasminimo negalintį to daryti pingviną (t.y. paukštį su sparnais ir su perimu ilgiausiai kiaušiniu), į seną žveją, kuris gal net ir išmintingu ir ramiu, bet vis tik pavydžiu žvilgsniu nulydi išplaukiančius ir laiminčius. Į vienišą vilką, kuris nebus toks vienišas jei kažkaip pabandys negalvoti apie save kaip apie vienišių.
Ir dar į seną poetą su krūvą rankraščių stalčiuje, kurių niekam neduoda skaityti, bet pyksta (t.y. niurna gerdamas trečią puodelį arbatos), kad kitus spausdina, nors jie ir rašo menkystes, kaip jam atrodo, o jo niekas neįvertina.
Na va kaip išsiliejau :-). Bet jūs tik pažiūrėkit, kokia saulė...