Šuo iš kiosko

Aš noriu pasakyti, kad kartais mes - tėvai, klystame. Klystame tada, kai per daug žinome. O gal tai ne klaida, gal tiesiog du dalykai viename, nes viskas po saule yra teisinga... Pradėjau taip "filosofiškai", nes noriu pasakyti, kad iki šiol negaliu suprasti, ką galvoju apie kioskuose už lipdukus dalinamus šuniukus. Jurga iš LD parašė apie akcijas, ir tuos šuniukus įvertino švelniai tariant ne kaip :-). Mano draugė pasakė, kad negražu skatinti vartojimą per vaikus - sutinku, bet vis tik mano nuomonę pakeitė mano dukters kone dovanai iš šalia esančio kiosko gautas šuniukas (žodžiu jai užteko "suvartoti" du talonėlius ;-)). Ir štai kas pas mus dabar namuose. Jinai jį dar ir maudo vakarais! Mano dukrai jau virš 10... Ne viską leisiu ir pirksiu vien todėl, kad tai patiko mano vaikui, ne viską priimsiu todėl, bet... Vat ir galvoju dabar apie dalykų ir daiktų vertinimo kriterijus. Gal šituos pamąstymus paskatino dar ir tai, jog kartais išgirstu savo parduotuvėje kalbančius vaikus ir tėvus, vaikas sako: "mamyt, noriu šito", o mama atsako: "šito tau tikrai nereikia", tai geras veidrodis man... Ar tikrai aš žinau, ko reikia mano vaikui, ar tai, ką renku aš - geriausia jam, gal kartais tegu tiesiog jie renkasi patys... Ilgojo šeštadienio mintys :-)

P.S. saulėgrąžos iš mūsų sodybos :-), būda - namas jos pačios sukalta (tėtis kiek padėjo) ir dekoruota.