Banalūs dalykai

Banalūs dalykai - tiesiog tikras paprastas gyvenimas. Rytas, saulė, amžina problema išvalyti vaikams dantis, klausimas: "o galima du saldainius?", kava ir t.t. O sekmadienį - kaimas, kai visiškai neapsimetinėjant gražu lauko gėlės, rožiniai vakaro debesys ir besimėtantys nesunokusiom slyvom vaikai. Tiesa, po to padariau jiems "ablivalkes" (vandens šautuvas iš bet kokios po ranka pasitaikiusios plastikinės taros (info iš asmeninės mano galvos)) ir gerdama moterišką limonadinį alų papasakojau, kaip mes su sese susišaudėm namuose, po ko atlipo visų kambarių tapetai, t.y. pasielgiau nepedagogiškai papasakodama savo nusižengimus.

Žinau, kad daug kas atostogauja, siunčiu jiems mintyse linkėjimus. Žinau, kad jie, kai lieka vieni, kaifuoja nuo tų pačių "banalių" dalykų.

Užlijo. Mano jaunėlis išaiškinęs visiems, kas buvo prie ežero, kad mūsų juodas labradoro retriveris Uoga yra ne juoda (nes kai kas stebėjosi, kad uogos būna juodos), o tamsiai mėlyna ir, matyt, praradęs daug laiko, skirto maudynėms, nutarė atsigriebti per lietų.

Mano vyras pastatė vaikams "šalašą" (liet. žaginė) - jėga. Ir taip, tas karutis irgi jėga.


O dar... Dar šalia gyvena paprasti žmonės. Tai ne kaimo turizmo sodyba, nes tada tą nykštuką įvertinčiau kitaip... (t.y. blogai). Tačiau paprastos bobulytės sodyboje jis manyje iššaukia visiškai sentimentalius jausmus - nu gražu jai, nuoširdžiai gražu, ir tada gražu (estetika, čia, aišku, ne prie ko!) ir man - nes tikra.

5 minutės - naujienlaiškis

5 minutės...

ne iki pirmo pasimatymo,
ne iki darbo pabaigos,
ne iki naujų metų,
ne ilgiausiam sapnui ir net
ne dangaus

5 minutės - laikas, kurį maloniai prašome skirti mums - mūsų didžiausiai šių metų naujienai:
2009 m. birželį Vilniuje atsidarė Paukščių pieno parduotuvėlė !!!

Ateikite į mus pažiūrėti - ieškokite rožinio dviračio...

O tiems, kas turi dar 1 minutę, pridursiu.

Lyjant žiūrėjau į mūsų rožinį dviratį. Galvojau apie amžinus dalykus (o ir kaip kitaip per lietų, kai esi vienas!). Dviratis - labai gražus išradimas. Ratas gi - tobula forma... Tos mintys atvedė mane prie kelių išvadų: nėra negendančių žaislų, bet žmogus visad ieškos amžinų dalykų. O tada radau filmuką, juo dalinuosi su Jumis, tik jam reikės dar 9 minučių! :-)


Pagarbiai,
Nora Išganaitienė
www.pauksciupienas.lt

Šeštadienis

Tokio gyvo miesto, kaip praėjusį šeštadienį, man jau senokai neteko matyti - nuostabu. Mes su draugais važiavome dvirikais, bet kai kur (Gedimino prospektas tas kai kur!) juos teko vesti, nes pravažiuoti negalėjome. Žiūrėjome tango Sereikiškėse. Kai kurios poros šokdamos vis žiūrėjo į savo kojas, tarsi pradedantis vairuotojas į bėgius, bet tai vis tiek buvo puiku - stebėti žmones, kurie sutiko vienas kitą, kurie mokosi šokti, na kurie tiesiog būna dviese ne tik netyčia... Dar negalėjome nesustoti prie absoliučiai išskirtinės jaunystės vietos - Rotondos. (Būtent ten aš bakstelėjau pirštu į filosofijos fakultetą, kai aklai rinkausi kur stoti! Dailės akademijai jaučiausi per didelė menkysta :-)). Prie hamakų paklausėme ištraukų iš pasakos apie Bebenčiuką, kam pasisekė, pamatė, kaip magas iš suplėšytų laikraščio skiaučių vėl gavo naują (įdomu, gal taip galima net ir pavadinimus keisti? :-)). Vakarą gi praleidome ant žolės su P. Geniušo atliekama muzika. Žodžiu aš tikrai pasijutau gyvenanti kultūros sostinėje, ne muzikos gatvėje, ne teatro skersgatvy, bet dideliame ir gražiame mieste.

Atradimai

Parašysiu tiesiog taip, kaip yra. Gavau nuostabų laišką iš vienos moters. Ji dirba su stiklu. Ji pagyrė mūsų PPP (gera! ačiū...) ir pasidalino savo darbais. O aš pasidalinsiu su Jumis ir dar kartą padėkosiu likimui, kuris, atvedęs mane į PPP, supažindino su tiek įdomių žmonių.
Šio stiklo darbo autorė - Eglė Kartanaitė

Žemėje žemėje...

Štai daugiau nuorodų:
stiklasplius
stiklomenas
galerijaxx

Lėlių paroda Piteryje

Man atsiuntė nuotraukas iš lėlių parodos Sankt Peterburge.

Ieškojau kokios nors nuorodos apie šią parodą ir va radau tokią naujieną :-). (nu nejuokinga, žinoma).

Filmas "Namai"

Trumpai paskaičiau čia.

Gražu.

Nu aišku kad lietus

Na kaip gali vadintis įrašas, jei ne "Lietus". Aš suprantu, kad mano klausimas gali nuskambėti idiotiškai, bet kada jis baigsis? Nuo jo permirko popieriai net mano galvoje. Nepaisant to, kad mes - žmonės sudaryti iš labai daug vandens, nejaučiu giminystės ryšio su lietumi. Prisimenu tik G.G.Markesą ir jo "Šimtą metų vienatvės".
Per lietų gera miegoti. Bet aš miegoti negaliu, nors suoliuką turiu (trūksta tik laikraščio (užsikloti :-))), tai galvojau ką nors parašyti. Bet va užklydau svetainę, kur rašo dideli vaikai, tad nutariau susiturėti ir paskaityti juos.
Apie tai, kad mūsų Bielka - lėlytė antpirštis apsigyveno skraidančioje lėkštėje juk nerašysiu...

Ieškokite rožinio dviračio!!!

Paukščių pieno parduotuvė (mūsų draugijos pavadinta PPP (kad niekas nesuprastų!)) atsidarė!
Ateikite, a :-) - Latvių 31, Vilnius
Dirbame:
I-V: 11 - 18.30
VI: 11 - 15.00
VII: nedirbame.
O ir skambinkite, jei ką: 8 656 21121

Lietaus tema...

Nesupratau vaikystėje, kodėl mano mamai tas filmas taip patiko. Patiko, matyt, visai jų kartai.
Tačiau plokštelė buvo ir mano mylima. Ir taip lijo už lango paskutinę valandą prieš užsidarant, priminė... Spalvos irgi tokios... geros, t.y. ryškios, t.y. rožinė žalia ir dvirikas.

Ilzė

Mano dukters vardas Ilzė. Mes "dirbame" kartu. Jai vasaros atostogos ir ji "neturi ką veiktiiiiiii". Nesuvokiu kaip, bet tai įmanoma... Ji jau surašė man visas kainas ant žaislų, 10 kartų pažaidė su Kantrybe ir nuėjo namo. Grįžta už dviejų valandų ir atneša man karštų sumuštinių... (jie dar šilti). Jetau, na ar dar reikia ką nors sakyti? Net aš nesu tokia mama ar žmona, nežinau, ar moku taip rūpintis, taip vietoje ir laiku... Ačiū.

"Ufonautai" ir špinatai

Buvome sodyboje. Ravėjome. Ravėjome savo ekologiškus burokėlius ir špinatus taip, kad šiandien vos paeinu - man taip skauda kojas, kad burokėliai ir špinatai tampa neįkainuojami. Dabar desperatiškai ieškau nepakartojamo recepto mūsų neįkainuojamiems špinatams!
Nusipirkau sau POI . Vakaras buvo per daug šviesus, kad jų fosforinę šviesą užfiksuotų mano nemokšiška fotomenui ranka, tačiau kaimo gyventojams vis tik turbūt akimirkai pasirodė, kad tą pilnaties pilną naktį buvo atskridę ufonautai :-).

O čia naktis, kai aš tarp šparaginių pupelių daigų laukiu tamsos.