
A, taip tiesiog, įrašas, kuris, ko gero, nesustabdys praeivio žvilgsnio, bet kuris būtinas man, kad sustabdytų akimirką. Kelias dienas man liūdna, kiek per tamsu, kiek per daug vieniša, kiek per tylu. ... Daugtaškis, nes nežinau, kaip sujungti tai su tuo, kad tuo pat metu gaunu laišką nuo vienos pajūryje gyvenančios mamos (ji ta, kuri kažkuomet, mums tik atsidarius, nupirko prijuostę mamytei ir dukrytei ir
magnetus, tai reiškia man ji patinka a priori, nemačius, negirdėjus, nepažinus, nes tokį rinkinį perkantį pati sau mama... žodžiu be žodžiu! (beje, pagalvojau, kad daugybė moterų (ir vyrų :-)) nė neįtaria, kaip gerai aš apie jas (juos) galvoju, galbūt, vien todėl, kad joms patiko ta pati smulkmena, kuri ir man... ; tai taip keista, kad nepažįstamas žmogus gali apie tave galvoti, daug...). Su fotoaparatu, kaip pati sako, ji draugaujanti retai, bet man tai visai nesvarbu. Aš parašiau, kad labai pasiilgstu jūros, ir va, "turiu" :-). Tokie dalykai man taip svarbūs, kad aš net nenoriu bandyti surasti žodžių, kaip gi labai.... Tiesiog jie išskiria iš dienos įvykių virtinės tai, kas svarbiausia - susitikimą su žmogumi. Parašiau painiai, bet aš suprasiu :-). Ačiū, Ramune!
P.S. dabar pasėdėjau dar truputį, pažiūrėjau į jūrą ir parašysiu banaliausią pasaulyje dalyką (jei banalus, man reiškia - svarbus): jei gerai galvoji apie žmogų - pasakyk jam tai!