Vakar (aš vis ką nors vakar :-)) paėmiau knygą Žvėryno bibliotekoje (gerai, kad dar yra tokios!). Tai - G.Adomaitytės "Sparnuotos iškabos". Labai mėgstu šią autorę, ypač jos "Šokį ant stalo" - tai mano stalo knyga. Bet labiau myliu ne dėl knygų, kuriose randu save. Myliu už tai, kokia ji buvo prieš daugiau negu 20 metų, kai buvo pionierių būrelio vadovė. Taip, vadinosi jis pionierių, vyko spaudos rūmuose ir aš jį lankiau. Tuomet ji rašė Lietuvos pionierio laikraštukui - vieninteliam, beje, tuo metu laikraščiui moksleiviams. Tai ji išmokė mus tvarkyti Rasų kapines per vėlines, kasinėti griuvėsius ant Gedimino kalno, skaityti eiles ir dar daugybę tų dalykų, kurie padėjo mums pažinti Lietuvą, kaip savo gimtinę, su istorija, paslaptimis, potekstėmis, galų gale gamta. Žemai lenkiu galvą prieš jos nuoširdumą, drąsą, protą, širdį, atvirumą, gebėjimą išgirsti mus - tuometinius paauglius. Na, o jei tai skamba per daug garsiai, pasakysiu tiesiog ačiū žmogui, kurį prisimenu visą gyvenimą.
P.S. norėčiau turėti jos adresą...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą