Man rodos, aš pamišusi dėl violetinės! Ir dar man žiauriai patinka sąsagos - toks vyriškas aksesuaras par exellence (tikrai). Šios - mano tėvo. Jis niekad jų nedėvėjo, bet man jos - pati didžiausia vaikystėje matyta prabanga ir grožis.
Mano pati mėgstamiausia daržovė - baklažanas, nes gražus, nes violetinis, nes skanus! P.S. beje, tie "fliancai" ir yra baklažanų - mes norime jų užauginti daug!
Vakar (aš vis ką nors vakar :-)) paėmiau knygą Žvėryno bibliotekoje (gerai, kad dar yra tokios!). Tai - G.Adomaitytės "Sparnuotos iškabos". Labai mėgstu šią autorę, ypač jos "Šokį ant stalo" - tai mano stalo knyga. Bet labiau myliu ne dėl knygų, kuriose randu save. Myliu už tai, kokia ji buvo prieš daugiau negu 20 metų, kai buvo pionierių būrelio vadovė. Taip, vadinosi jis pionierių, vyko spaudos rūmuose ir aš jį lankiau. Tuomet ji rašė Lietuvos pionierio laikraštukui - vieninteliam, beje, tuo metu laikraščiui moksleiviams. Tai ji išmokė mus tvarkyti Rasų kapines per vėlines, kasinėti griuvėsius ant Gedimino kalno, skaityti eiles ir dar daugybę tų dalykų, kurie padėjo mums pažinti Lietuvą, kaip savo gimtinę, su istorija, paslaptimis, potekstėmis, galų gale gamta. Žemai lenkiu galvą prieš jos nuoširdumą, drąsą, protą, širdį, atvirumą, gebėjimą išgirsti mus - tuometinius paauglius. Na, o jei tai skamba per daug garsiai, pasakysiu tiesiog ačiū žmogui, kurį prisimenu visą gyvenimą. P.S. norėčiau turėti jos adresą...
Mano dukra lanko keramiką. Aš irgi lankiau... Grįžtu, o ant stalo višta spokso. Ji nespėjo velykoms, bet ar tai svarbu? Svarbu, kad dabar ji padės perėti mano vyro (taip taip, vyro :-)) pasodintus "fliancus".
Vakar kaimynė atnešė žurnalą "Laimą". Ten, po interviu su kokia nors žinoma moterimi, skiriamas lapas jos išskirtiniams daiktams. Tą lapą visada labai tyrinėju - įdomu. Va ir aš toliau renkuosi "Mylimus" - nuo jų gera pradėti dieną. Tiesa, interviu man negresia, bet aš visada mėgdavau žaisti viena :-). Myliu violetinius irisus (ir nemyliu to, kad jie vadinasi vilkdagiai). Ieškodama vaizdo (manieji dar nepražydo, o ir šiaip, aš nemoku fotografuoti, todėl, matyt, taip ypatingai žaviuosi tokiomis foto), radau plaukų dažus - violetinis irisas. Visus du pirmus kursus VU turėjau tos spalvos plaukus!
Kai negalėjau užmigti galvojau, ką mėgstu, ar kada esu sudarius sąrašą to, ką sudėčiau aplink kaip mėgstamų savo daiktų koliažą. Kam? Kodėl?... Gal todėl, kad pirmą kartą, būdama aštuonerių, suvokusi, kad nemėgstu "Mažojo Princo", ir dievinu violetinę spalvą, kažką supratau apie save. Hmm, buvo tada, malonu susipažinti, Nora. Taigi tęsiu pažinti su savim per pasaulio daiktus. Nutariau pabandyti tai daryti, nuo dainos iki košės - ištraukti daiktus kaip tuos žadėtuosius akmenis-šukes-kriaukles. Kasdien po mėgstamą dalyką. Ir dar... pabandysiu nepaisyti to, kad kažkam tai -negražu, kažkam - banalu, kažkam - pigu, kažkam - snobiška, kažkam - nesvarbu. Pradėsiu nuo filmo. Ne, ne nuo vertybių, nuo filmo su mano pačiu mėgstamiausiu aktoriumi A. Kaidanovskiu. "Stalkerį" pamačiau būdama paauglė - mama užrodė. Nesupratau nieko protu, bet ne juo - daug. Pagal fantastų brolių Strugackių romaną "Žemuogių pievelė", režisierius - A. Tarkovskis.
Mano dukra auga, ji nevertina rožinės taip, kaip ją įvertinau aš, sulaukusi trisdešimties (po mėlyno, violetinio ir juodojo periodo), pavertusi jos kambarį rožinės prieglobsčiu. (Čia gimė ir kelios Paukščių pieno foto) Tai - gera spalva, gera, nes joje gera. Dukra tuoj tuoj užaugs, ir man teks atsisveikinti su šia spalva (Ilzė rinksis savo...). Bet kol ji yra, ir kol žydi Kaukazo slyvaitė po langu (o ji žydės vos kelias dienas), aš pasigrožėsiu.
Mano mažėlis sūnus yra visiškas ir absoliutus pacifistas. Tiesa, jis turi medinį kardą, pirką iš Vlado. Bet ar tai trukdo taikiam nusiteikimui? Juk tai - klasika. Šiandien mes važiavome pirkti suolo ir va taip jis apsirengė pats. O kol tą suolą kraustėme, jis rado dažus, ir nusipiešė ant veido dar ir trispalvę. Man jis pasirodė toks gražus, kad aš jį nufotografavau, o tą darau itin retai, deja, ko gero.
P.S. Beje, foto pavadinau Leonas 1 ir Leonas 2, tai ir gavosi tarsi Leonas pirmasis, kaip koks karalius.
Mano dukra vakar turėjo parašyti rašinėlį tema "Įsimintiniausias įvykis". Ji vaikščiojo nepatenkinta po kambarius ir niršo, kad tokių nėra ir t.t., klausė manęs, ar žinau tokį. Aš pasiūliau pažiūrėti nuotraukas, gal ką prisimins, bet jai niekas netiko. Aš pabandžiau pati priminti kažką iš jos gyvenimo (kas strigo bent jau man), bet ir man gavosi sunkiai (man strigo tai, kas jai visai nepasirodė reikšminga...), jai ir toliau niekas netiko. Šiaip ne taip jį kažką sugalvojo. O aš va šiandien pagalvojau, kokie gi būtų manieji... Eidama vaikų į darželį ir klausydama susipešusių varnų medyje prisiminiau, kad va man vaikystėje ant galvos buvo nukritęs balandžio kiaušinis :-D O kokie Jūsų?
Prieš savaitę gavau laišką nuo moters, dirbančios edukologe Kauno rajone. Ji rašė, kad rengiamas vaikų piešinių konkursas "Ačiū, kad esu". Ji paprašė paramos (tokių laiškų gaunu ir žiūriu į juos taip: na va, kažkas juk, pasirodo, laiko mus labai rimta įmone! :-)) ir atsiuntė kelias nuorodas į keistus tolimus oficialius tinklapius, kuriuose bus info apie tai. Pagalvojau, kad mes - maža kelių mamų parduotuvėlė, ir kažin, ar galime būti rėmėjais. Tačiau parašiau, kad jei tik tinka mūsų mažos dovanėlės (kas gi ta parama?), mes jas tiesiog padovanosime, ne dėl reklamos tuose tinklapiuose, kurių nežinau, ne dėl vardo paminėjimo laikraštyje, bet tik dėl to, kad pati turiu tris vaikus ir žinau, kad be spalvotu spausdintuvu spausdinto diplomo, taip gera gauti saldainių ir bent kažkokį mažmožį. Piešinių konkursus rengia dažnai (tai juk nesudėtinga, vaikai piešia lengvai ir dosniai), rengia, turėdami savo motyvų, bet aš noriu padovanoti, ir man svarbu mano motyvas - dovana be progos, be preteksto, be intencijų, žodžiu egoistiškas noras dovanoti būtent taip. P.S. man patiko tas tamsusis, man ding, ten paukštis. Ir dar tas su taškeliais, toks paprastas, tiesiog.
Šiandien laukiau 18 laipsnių šilumos, o lyja..., bet lauksiu. Vakar vėl žiūrėjau žinias. Šiandien nebežiūrėsiu. Šiandien žiūrėsiu į mūsų PP važiuojantį dviratį, ten taip svajinga viskas..., taip lengva, "pagersiu" pieno, pasistiprinsiu ir "važiuosiu" toliau tikėdama. Ir dar išsitrauksiu savo draugės atiduotą "Amsterdam'ą", va! :-)
Kai pradėjau žiūrėti šį filmą ir paskaičiau komentarus apie ašaras ir Oskarus, ironiškai šyptelėjau: nu jau aš tai tikrai neverksiu čia vidury baltos saulėtos dienos.
Bet apsiverkiau.
(Tai, matyt, akordeonas kaltas...)
Ir tai vadinasi pavasariška nuotaika atėjau pasidalinti.
Na tuomet gal vėliau ja...
Vakar namuose pradėjome (tiksliau pratęsėme nuo įsikūrimo besitęsiantį, o dar tiksliau tai daro vyras :-)) remontą. Medinės grindys... Dulkėse visos senos nuotraukos ant sienių, kaip ir pridera. Razinkos ant virtuvinio stalo, beje, irgi. Na su pavasariu!
Tiems, kas dar nežino, nematė, negirdėjo trumpas pristatymas: "Paukščių pienas" - tai vaikiškų dalykėlių parduotuvė - originalūs žaislai ir kitos mielos dovanos vaikams
Pranešimai
