Aš

Dar truputį, ir pavadinimas bus iš vienos raidės, ir bus gražu.
Žadėjau rašyti apie vaikus, o gaunasi vis apie save.
Šiandien esu dėkinga ir tokia sentimentali. Ačiū noriu pasakyti visiems, su kuo teko susipažinti dėl "Paukščių pieno" už tai, kad jie yra su mumis.
Galų gale radau smėlio!
Ir dar kokio nuostabaus....



P.P.S. Šitą dainą pirmą kartą išgirdau dramos būrelyje, kurį lankiau kartu su moksleiviais (šovė galvon neįgyvendintų vaikystės norų išpildymo priepuolis prieš trejetą metų :-))

Broliai

Mano sūnūs gyvena visaip. Jie kartais pyksta vienas ant kito, bet kartais..., bet kartais jie draugauja taip, kad norisi verkti ir juoktis vienu metu (kaip ir čia, pradžioje pykau, kur jie dingo, kas per vanduo, ką jie ten daro?! Ogi prausia vienas kitą, "ir kas čia tokio?").

Rankų darbo žaislai

Prieš kelis metus mane "auklėjo" toks smagus berniukas Audriukas. Jo tėtis daro žaislus. Paprastus ir tuo puikius. Pažiūrėkite čia. Jeigu norėtumėte juos įsigyti, parašykite man nora@junovilis.lt , aš perduosiu!

Žinios: į Lietuvą sugrįžo vieversiai! (o mes švenčiame metukų gimtadienį)

Vakar aš žiūrėjau žinias. Darau tai taip retai, kad vien jau tai naujiena, apie kurią galiu pasižymėti savo dienoraštyje (tokio neturiu, tai tada darbo knygoje ;-)).
Pasirodo į Lietuvą sugrįžo vieversiai! Ar aš pasenau, ar atjaunėjau, kad ši žinia man tokia svarbi... Iki šiol prisimenu iš mokyklos Pitagoro teoremą (na gal dar prireiks...), bet tik šiemet sužinojau, kad taip gera nuo vieversių čiulbėjimo kovą - jis gydo. Tokio žinojimo reikia daug labiau, negu trijų kampų sumos (ir vieno per akis vaikystėje!).
Kita žinia - šiandien mūsų UAB sukako metai. Neįtikėtina, bet ši naujiena mane labai pradžiugino. Metukų gimtadienis - graži šventė, na ir kas, kad tai kažkoks juridinis asmuo, juk tai dar viena proga švęsti žmonėms :-).

Vasaris nebus amžinai (kai padeda vaikai)

Tikiu
tikiu
tikiu,
kad pavasaris ateis!
(ne tik Piteris Penas tikėjo :-))

Kvapniosios babulės (kad seneliams nebūtų liūdna :-))

Įžanga (kadangi jos kaip visada iš manęs per daug, įdėsiu tiesiog daugtaškį :-))
...
Aš sunaudojau kelis man atiduotus kvepalų "buteliukus" dar vasarą. Tada nusipirkau bet ką bet kur ir naudoju bet kada. Gal todėl (ir vėl pavydas? :-)) mane sužavėjo tos kvepiančios bobutės Vingio parke. Praeini pro jas, o nuo jų dvelkia, kaip iš tavo vaikystės, senoviniais kvepalais, gal "Krasnaja Moskva". Pamenu, kad mano močiutė kvepindavo net savo nosinaitę.
Kodėl tai pastebiu, tik kai būna liūdna? Ar kai liūdim prisimenam vaikystę? Aš nenoriu vėl į vaikystę, bet man labai patinka būsena, kuri nutinka, kai ją prisimenu . Tai būsena, kai pastebiu, kai vertinu, kai saugau, kai kažką sutinku. Gal tai jausmas, kad kažkas vis tik yra.
Atrodo, kad ir užbaigti teks daugtaškiu :-).
Ačiū babulėms.

Dainuojantys seneliai (arba tai, kas įkvepia parašyti, kai tris mėnesius norisi tik tylėti)

Atrodo, kad pavadinimas mane pačią suintrigavo daug labiau, negu turinys - tai, ką norėjau pranešti baltam langeliui kompiuterio ekrane...
Kiekvienas pavadinimo žodis užkabino viduj snaudžiančius prisiminimus, sapnus, skaudulius, idėjas, nutylėjimus - žodžiu visą tai, kas niekam neįdomu :-).
Dainuojantys seneliai - tai tiesiog mano sutikti pagyvenę žmonės, vaikščiojantys po Vingio parką. Ėjau ir lenkiau niūniuojančius, švilpaujančius, murmančius senukus. Galvojau, ko jie dainuoja, jiems ką, gera? Apie ką jie "išdainuoja"? .... Ar tai pavydas (nes mano viduje visiška tyla)?
Koks skirtumas, kodėl, svarbu tik tai, kad jie yra, už tai jiems noriu padėkoti.