2008 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Trumpa (ilga) istorija apie siuntinį

Prieš kelias dienas man teko važiuoti troleibusu nuo vieno žiedo iki kito. Kelias ilgas, regis, tik laiko gaišinimas ir nieko smagaus. Tačiau man patiko, patiko tai, kad galėjau beveik valandą skirti savo mintims ir praplaukiantiems nelabai šviesaus miesto vaizdams, kurie tąkart pasirodė ramūs, nes padėjo atitolti nuo darbų. Tai buvo "operinis" troleibusas, jausmas jame apima kiek keistokas, nes tarp šurmulio ir visai neromantiškų stotelių pavadinimų vis prasimuša pažįstamos operos garsai (tarsi visai ne vietoj ir ne laiku, lyg iš paralelinio pasaulio). Sėdėjau priglaudus galvą prie stiklo ir svarsčiau, kodėl žmonės renkasi pirkti mūsų Paukščių piene, laukti kelias dienas siuntinio, rūpintis, ar jis atvyks ir ar laiku, kokios ten prekės..., juk tai, rodos, taip keblu ir nepatogu.
Prisiminiau vaikystę. Nežinau, ar kiti mano draugai gaudavo siuntinių, bet mes gaudavome juos du kartus per metus iš Uzbekijos. Man - nesuvokiamas gabaliukas žemėlapyje, mamai - draugų namai. Iš pradžių sulaukdavome pranešimo, kad atėjo siuntinys, mmmm, koks saldus jausmas: kažkur pašte yra visa dėžė mums, ne kieto kartono, o sukalta, tikra dėžė, kurią mama atidarydavo replėmis, atsuktuvais ir kitais namų ūkio rakandais. Dėžėje, gerai pagalvojus, nebuvo nieko tokio, kas galėtų nudžiugini mus - vaikus, nes siųsdavo mums graikinius riešutus (aš jų nemėgau), razinas (baltas, jų irgi nemėgau, nes man reikėjo jas valgyti, mat man nuolat skaudėdavo "pilvą" (kuriame, anot mano vaizduotės, gyveno du žmogeliukai ir kai jie pešdavosi, man skaudėdavo, bet būtent jie tikrai nenustodavo pyktis gavę kažkokių razinų), ir vis tik jos atrodė labai gražiai. Dar ten buvo džiovintų vaisių (irgi ne vaikų svajonė...) ir labai retai koks nors keistas rūbas, tarkim raudona suknelė su žaliom braškėm (beveik prieš 30 metų ...). Bet nepaisant viso to, siuntinys sukeldavo šventinę euforiją, visi rinkdavomės į virtuvę jo atidaryti, dėžę ilgai saugojom, ją kažkaip netgi pritaikydavom (balkone makulatūrai, pvz. :-)). Rudą masę, kuria plombuodavo siuntinį su antspaudu, (kaip, galbūt, žymėdavo laiškus herbu ant žiedo tik karaliai!), irgi vertinom, kaip kokią monetą.
Stotis.
Tokia ilga istorija, pavadinta "trumpa", apie tai, kad, galbūt, dalis tokio jausmo kaip man, kyla gavus siuntinį ir/net dabar, tiek tėvams, tiek vaikams: netikėtumas, nuojauta, virpuliukas.
Kaip tikras laiškas į pašto dėžę su voku, taip tikra dėžė su dovanomis namo...

3 komentarai:

  1. nuostabūs visi daikčiukai, užsisakiau dėžę savo pusbroliams ir puseserėmis mažiesiems, bet iki kalėdų pati myluoju visas dovanas, kaip man gražu!

    AtsakytiPanaikinti
  2. nu labai gražūs, mes irgi užsisakėm, nes su mažyle ant rankų negali būt jokios kalbos apie parduotuves, o pusbroliai gi vistiek laukia dovanų. laaaabai meilučiukai daiktučiukai. gal ir dideliems kada nors atsiras tokių?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū.
    Visas dienas, kai dirbom (darbas iki nakties savo parduotuvėje... - gėris :-)) mintyse sakėm: " ačiū, mes perskaitėm, mes labai labai Jums dėkingos, mes tik to dar nespėjam parašyti!". O dabar va pamiegojom tris dienas ir... AČIŪ :-)

    AtsakytiPanaikinti