Suknelė pirmadieniui

Suknelė pirmadieniui - taip aš pavadinčiau mūsų parduotuvėje atsiradusius kostiumus.

Taip, jeigu aš rinkčiausi karalaitės rūbus sau dabar, tai tikrai būtų kažkas tokio iš šios, Jurgos Lengvuose daiktuose užmatytos kolekcijos.
Tačiau jeigu aš užsimerkiu, pasiklausau mintyse, kaip tyliai gali snigti snaigės (baltas fonas svajonėms geriausias) (tikiu to sniego dar bus šiemet!), jeigu pamatau tose mintyse save mažą, (tokią, kai sėdint ant kėdės tabaluoji kojas, nesiekdamas žemės) ir įsivaizduoju savo svajonių dovaną Kalėdų rytą - tai matau didelę dėžę, kurią atidarius pasimato tarsi oriniai rožinės suknelės kraštai. Ją trauki, o ji vis nesibaigia, ji ilga, jos daug, matosi kažkokios gėlytės, bet kvapą užėmė taip, kad suvoki tik tai, jog esi labai laiminga, nes laikai rankose stebuklingą daiktą. Toliau net nebežiūri, nes jau ir taip gera gera... Tokios suknelės vaikystėj aš neturėjau, turėjau nuostabias magnetines šaškes (iki šiol turiu ir tai jėga), turėjau skaidrių su vaikišku filmuku, turėjau siuvimo mašiną ir naktinę lempą su besisukančiomis žuvytėmis ir, svarbiausia, turėjau bent tris Fregatos šokoladukus, bet... bet jaučiu, kad niekas manęs nebūtų taip nustebinę, kaip rožinio nesuvokiamos medžiagos apdaro vaizdas. Tereikėtų tik vieno, kad mama leistų ja ne puoštis, o būti tokia, kokia tampi su tokia sunkia, tai reiškia, jog leistų ja rengtis visiškai pilkos šlapdribos pilną dieną, susipykus ir nesusitvarkius žaislų, nes... nes išorė ne tik vidaus atspindys, bet ji spinduliuoja ir vidun, spinduliuoja vieną labai svarbią mintį - kad pasaulyje pati pati, vienintelė ir nepakartojama esu būtent tu. Ar gali elgtis negražiai, kai esi taip gražiais pasipuošęs?... Ar gali nesijausti karaliene, jei išmokai to dar vaikystėje?! (Čia mano lyrinis nukrypimas žiūrint, kaip už lango esančio viešbučio salėje žaižaruoja eglė ir prisiminus, kas ten pakviestas į puotą iki 12....)
Įrašas mano ilgas ir tikrai labai nuoširdus. Norint pagirti rožinę man reikėjo kelerių metų darbo su savimi ir su vaikais ir dar vienų - darbo mūsų parduotuvėlėje ir dar vienos dienos, kad bent jau pabandyčiau sudėti savo mintis taip, kad kiti išgirstų, jog man tai - tiesa. Todėl dabar sakau - viskam savo laikas, ir rožinei suknelei taip pat - dabar!