Kvapniosios babulės (kad seneliams nebūtų liūdna :-))

Įžanga (kadangi jos kaip visada iš manęs per daug, įdėsiu tiesiog daugtaškį :-))
...
Aš sunaudojau kelis man atiduotus kvepalų "buteliukus" dar vasarą. Tada nusipirkau bet ką bet kur ir naudoju bet kada. Gal todėl (ir vėl pavydas? :-)) mane sužavėjo tos kvepiančios bobutės Vingio parke. Praeini pro jas, o nuo jų dvelkia, kaip iš tavo vaikystės, senoviniais kvepalais, gal "Krasnaja Moskva". Pamenu, kad mano močiutė kvepindavo net savo nosinaitę.
Kodėl tai pastebiu, tik kai būna liūdna? Ar kai liūdim prisimenam vaikystę? Aš nenoriu vėl į vaikystę, bet man labai patinka būsena, kuri nutinka, kai ją prisimenu . Tai būsena, kai pastebiu, kai vertinu, kai saugau, kai kažką sutinku. Gal tai jausmas, kad kažkas vis tik yra.
Atrodo, kad ir užbaigti teks daugtaškiu :-).
Ačiū babulėms.