Kai buvau maža labai mėgdavau žaisti viena. (Ilgai svarsčiau ar leistis į prisiminimus smėlio dėžėj, bet kartais taip darysiu, nes iš ten ateina tai, kuo esu dabar, ką veikiu, kokį straipsnį skaitau). Mama sako, kad tai darydavau valandų valandas, ji net pamiršdavo, kad esu namie. Va iš kur ateina tas jausmas, kad gera būti vienai ir kad sunku tarp daugelio žmonių (o to taip dabar man reikėtų - mokėjimo lengvai būti tarp žmonių...).
Aš turėjau pasidariusi savo lėlių namą, kaip beveik kiekviena mergaitė, gimusį daugiau nei prieš trisdešimt metų, ir neturėjusi tarkim tokio, ar negavusi gimtadienio proga šitokio. Mano lėlių namas buvo iš dviejų, tuo metu deficitinių "Pasakos" sausainių dėžučių - tai buvo sienos. "Sienose" išpjoviau "langus", su "knopke" prisegiau užuolaidas - mažas medžiagų skiautes. Kenčiau, kad jos skirtingos, dabar gi galvoju, kaip originalu buvo. Lovos buvo iš šešių teturėtų alia lego kaladėlių. Degtukų dėžutės, kaštonai - baldai. Buvo ir staltiesė, ir popieriniai (bet ne vienkartiniai :-)) indai - tiesiog iškirptas spalvotas popierius. O kad man tada kas tokius indus... Na nors ir pavėluotai "turiu" dabar :-). Lėlės? ...Viena lėlytė buvo matrioška. Ji pasidaugindavo - ir tai puiku. Kita - suvenyras iš tošės su tautiniais rūbais iš Latvijos. Bet su lėlytėmis buvo sunku. Močiutės numegztos neatrodė tikros, norėjosi formos, išraiškų. Dabar suprantu, kad močiutės darytos buvo teisingos - ir siūlai medvilniniai ir žaislas - "pasidaryk pats", bet nevežė. Lėlių namas buvo kasdienis žaidimas, lėlės gyveno, miegojo, atitraukdavo užuolaidas, išeidavo iš namų tap tap tap. Gaila, kad neprisimenu tų tekstų, bet puikiai prisimenu jausmą tarp pasitenkinimo ir liūdesio. Viskas baigdavosi, kai mama grįždavo iš darbo 5 valandą vakaro. Žaidimas baigdavosi. Ne ne, man niekas nedraudė žaisti, bet aš nebegalėjau, nes kai tikri dalykai įsibraudavo į gyvenimą žaisliniai tarsi subyrėdavo - pasimatydavo, kad jie netikri - žaisliniai, tai buvo žiauriai žiauriai liūdna. Todėl vėliau žaisdavau ir pati žaisliniame name - po stalu uždengtu paklode. Ir vėl tik iš ten atėjo pas mus šie būtini žaidimui daiktai - vaiko namai namuose - labai daug daugiau negu tiesiog popierinis ar medžiaginis daiktas: namas, palapinė. Garbės žodis žinau, kad brangu, bet jei man dabar kas leistų rinktis iš vaikystės - rinkčiausi juos. Mes - tėvai per dažnai jau perkame kaip suaugę... Kaip liūdna suvokti, kad kažkas praeina, baigiasi, tik įsivaizduojama, negyva.
Tokios va man gavosi liūdnos mintys - prisiminimai apie žaislus. Bet šviesu, kai vartau mūsų PP puslapius dabar - reiškia tada iš tikrųjų buvo šviesu, nes dabar gera. (Be to juk liūdesys nėra "blogas" jausmas, jis tik liūdnas :-)). Gera nuo to, ką turiu, ir net nuo to, ką prisimenu, ką jaučiu prisimindama, kokią pagarbą ir pasigėrėjimą tiems vaikiškiems jausmams, išgyvenimams, mintims.
Toks skaudus filmukas buvo (visad verkdavau ir dabar verkiu) apie mergaitę, kuri norėjo turėti šuniuką ir juo pasivertusią pirštinę. Pirštinė - šuo filmuko gale vėl virto pirštine, o mergaitė gavo dovanų šuniuką ir tai taip baisu - pirštinės gaila! Iki šiol personifikuoju daiktus, kalbuosi su jūreiviu ant kibirėlio, paglostau ryklį, man gaila, kad jie žaislai, t.y. žaisliniai - "netikri", nes jie tokie gražūs ir iš tikrųjų tikri, ir taip norisi, kad su jais niekam niekam nebūtų vieniša ar liūdna. Gal aš to ir palinkėsiu. :-)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą